kaikaras

kaĩkaras sm. (3^b), (1) 1. J menk. labai aukštas žmogus: Išstypęs it kaikaras Vaižg. 2. Yl menk. tinginys, valkata, nevėkša: Nežiūrėk, ką tie kaĩkarai daro: niekas iš jų darbo neišeis Všk. 3. saugotojas, sargas, asmens sargybinis, palydovas; trabantas: Kaikaras, sargas teip vadinamas S.Dauk. Tam nutinkant, atstu timsojo su sargčia, idant jo kaikarai negelbėtum S.Dauk. Paskiedė sava kaikarus į dvi kariauni S.Dauk. Liepė savo kaikarams pas save jį atvesti S.Dauk. 4. menk. žudikas, plėšikas; budelis: Kaikarai nukavo (nukovė) S.Dauk. 5. col. G89 (S.Dauk) menk. gauja, minia.